Fotografas savo darbais pasakoja apie Lietuvos kaimo žmonių gyvenimą, kurio fiksavimas Lietuvos fotografijoje turi senas tradicijas. Etnografinės temos lietuvių autorių kūryboje įsitvirtino dar tarpukariu ir naują meninę kokybę įgijo susiliedamos su humanistinės fotografijos tendencijomis XX a. septintajame dešimtmetyje. Tačiau ilgalaikės tradicijos R. Vikšraičiui greičiau yra išeities taškas, o ne kūrybinio kelio gairės. Jo darbams nebūdingi Lietuvos fotografijos mokyklos savitumą ilgą laiką charakterizavę bruožai. Fotografas nekuria psichologinių portretų ir nefiksuoja provincijos gyvenimo natūralios tėkmės. Jo fotografuojami žmonės sąmoningai inscenizuoja groteskiškiausias savo kasdienybės situacijas specialiai nuotraukoms. Be to, tokių vaidinimų R. Vikšraičio darbuose nepridengia „meniška“ fotografijų vaizdinė forma.

 

Santykio su fiksuojama tikrove lietuvių autoriaus kūriniuose nesušvelnina ir tariamai objektyvus žvilgsnis į fotografuojamus žmones, būdingas šiuolaikinės fotografijos kūrėjams. R. Vikšraitis yra ne atsiribojęs stebėtojas, su kuriuo dažnai tapatinasi šiuolaikiniai menininkai, bet fotografuojamų situacijų dalyvis. Jis nuotraukose įamžina tą pačią provincijos bendruomenę, kurioje pats gyvena ir tokia, pašaliečiams neprieinama pozicija, R. Vikšraitį išskiria iš kitų fotografų. Nors šio autoriaus fotografijose netrūksta ironijos, tačiau jo darbai greičiau siūlo įsijausti į nuosmukį patiriančio kaimo tikrovę, o ne teisti ten gyvenančius žmones.

 

Nesislėpdamas nei už išraiškingos meninės fotografijos formos, nei už šalto šiuolaikinės fotografijos konceptualumo, R. Vikšraitis dokumentuoja atvirai jo akivaizdoje atliekamus vaidmenis, kuriuose likę mažai žmogiškojo orumo pėdsakų. Kaip tik šio neadekvataus savo padėties suvokimo, būdingo daugeliui fotografui pozavusių žmonių, akivaizdumas labiausiai ir sukrečia. Nors fotografija mus jau yra įpratinusi prie įvairiausių kenčiančio žmogaus vaizdinių, tačiau žmonių, kurie savanoriškai inscenizuoja savo pačių nuosmukio spektaklį prieš fotokamerą, atvaizdai vis dar gali šokiruoti. Jie ne tik atkreipia dėmesį į socialines problemas, bet ir verčia iš naujo apgalvoti esmines žmogiškumo kategorijas.

 

Nuoširdi R. Vikšraičio fotografijų kalba, atrodo, yra suprantama ir aktuali ne tik lietuvių žiūrovams. Fiksuodamas lokalius provincijos gyvenimo bruožus, lietuvių autorius sukūrė fotografijas, kurios 2009 m. pelnė tarptautinį pripažinimą didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d'Arles“. Čia R. Vikšraitis laimėjo „Metų atradimo“ apdovanojimą, kuriam jo darbus nominavo garsus britų fotografas Martinas Parras. Abu autoriai yra atviri juos supančiam pasauliui ir pasiruošę parodyti tragikomiškas mūsų gyvenimo puses. Tik vienas jas atranda globalizuotame pasaulyje, kitas – mažame provincijos miestelyje.

 

Organizatoriai Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius

 

Filialų palaikymas:
Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros institutas
Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje