Petrovas visada atvirai sakė, kad jam įdomu dirbti su gyvomis temomis, kurios jį užkabina, o ne kurti sudėtingus teoretinius konstruktus. Šis projektas skiriamas žmonėms, kurie, palikti likimo valiai, su savitu kultūriniu kodu atsidūrė svetimoje terpėje,  jų mėginimams sąveikauti su nepažįstama aplinka. Paroda ne tik skiria dėmesį imigrantams iš „trečiojo pasaulio šalių“, ji – apie skirtingus žmones, kurie yra nuplėšti nuo gimtųjų namų – nuo slavų ir jakudzų iki Jungtinės Karalystės karalienės ir astronautų.

Petrovo paveiksluose neįmanoma nepaminėti dviejų aspektų: technikos ir siužeto pateikimo. Tai – jo pirmoji akvarelės paroda per pastaruosius du metus, atlikta akvarelę liejant monochromiškai ir stilizuojant pagal laikrasčio faktūrą tam, kad suteiktų paveikslams dokumentalumo nuojautą. Bendrasis parodos naratyvas pristatomas devyniuose darbuose, kiekvienas raibuliuoja daugybe subtilių užuominų, tad dėmesingas žiūrovas gali atrasti ne tik ironišką sluoksnį, bet ir savarankiškai išgalvoti istoriją, matomą ant audinio. Pavyzdžiui, bobutė, pardavinėjanti raugintus agurkus po Debesų Vartais ne tik iššaukia šypseną, bet ir suteikia galimybę pasižiūrėti į mūsų kasdienybę, miesto erdvę ir socioekonominį aparatą kitu kampu. Vis dažniau patogiam intelektualiniam judesiui naudojamas tekstas, bet Petvorui pavyksta tai pasiekti išskirtinai išraiškingomis priemonėmis.

 

Galima įsivaizduoti, kad visi devyni kūriniai – tai kadrai iš serialo pavadinimu „Kur mūsų nėra“, kur kiekvienas paveikslas tuo pat metu pasakoja ir bendrą, ir nuosavą istorijas.